Pinned Travian: Path to Pandora

  • Travian: Path to Pandora


    Mano vardas Šu, aš esu natarų plėšrusis paukštis. Aš gyvenau kaime Nekhen , „Travian“ kraštuose, kelias mylias nuo Natarijos sostinės Atumo. Visas mano gyvenimas buvo skirtas tarnauti mano mylimajam Natarijos imperatoriui Asrui. Prieš dešimt metų buvau buvo išsiųstas į slaptą misiją, kad atrasčiau naują savo genties žemę – žemę, kurioje vėl galėtume klestėti. Tai buvo ilga ir sunki misija, ir dabar, kai man 40 metų, grįžau papasakoti savo istoriją.


    Grįžęs į „Travian“ žemes, atradau, kad pasaulis, kokį pažinojome, pasikeitė. Tai buvo keista. Viskas atrodė taip pat, bet tuopat metu ir kitaip. Aš nusprendžiau patyrinėti šią situaciją ir pateikti savo išvadas imperatoriui Asurui. Tikriausiai žinote, kad natarai yra labai vieniša gentis ir mes nebendraujame su gentimis už pilkos zonos. Jie gali nežinoti kas vyksta, tad aš su jais pasidalinu informacija. Jūs nepatikėsite, kas čia vyksta...
  • Reggia Latina



    Jo imperatoriškajai didenybei,

    Aš atvykau netoli Reggia Latina. Turiu pripažinti, kad nepaisant to, kad gerai pažįstu šias vietoves, jos atrodo susvetimėjusios. Kažkas vyksta...

    Mano kaulai nešioja daugybės mano aplankytų kalnų ir laukų žymes. Tai buvo sunki kelionė ir kartais labai pavojinga. Prieš keliaujant ten nepasiruošus, reikia pagalvoti dukart. Mano patikimas kompanionas Nenetas, atrodo, liko visiškai nepaveiktas kelionės. Kaip ir pirmą dieną, jis ramiai plaukia pasroviui.

    Aš vis dar buvau toli tol, kol horizonte pasirodė aukščiausi Romos kaimo bokštai. Miestas yra kalno papėdėje, todėl siūlo ne tik apsaugą, bet ir vertingas geležies kasyklas. Jį supa gerai išdėstyti miškai, pasėlių laukai ir molio duobes. Kiekvieno darbuotojo kelias čia pastatytas taip, kad būtų kuo trumpesnis.

    Kai prisiartinau arčiau, galėjau pamatyti, kad visą kaimą apsupo stipri plytų siena. Įspūdinga. Nenetas apsuko ratą ir mane informavo, kad mus netrukus pastebės romėnų sargybiniai. Aš atėjau į netoliese esantį mišką ir užsivilkau savo romėnų drabužį.

    Iki šios dienos stebiuosi, kad tokia pažangi civilizacija vis dar laksto su sandalais. Kai ėjau link vartų, galėjau matyti, kad sargybiniai kruopščiai patruliuoja šį rajoną. Tačiau artėjo dienos pabaiga ir dauguma darbininkų buvo pakeliui namo po darbų laukuose. Aš lengvai susimaišiau su nuolatiniu gyventojų srautu. Kad įsitikintų, jog likau nepastebėtas, Nenetas leido garsus skraidė keistomis trajektorijomis. Visi suskubo pažiūrėti į viršų. Romėnai buvo apsėsti paukščių simboliais...



    Ten patekęs likau pakerėtas. Viskas judėjo. Šimtai balsų šaukė vienas ant kito, žmonės lakstė pirmyn ir atgal veždami pilnus vežimus išteklių, o kariai pro šalį žingsniavo vieningai. Aš praėjau pro didelį, apvalų pastatą su kupolu, visiškai pagamintą iš aukso. Bjauriai atrodantys kariai buvo suburti lauke. Svarsčiau, ką jie gali saugoti. Aš pamačiau, kad žirgai geria iš lovio, kuris būtų buvęs prabangus net ir mūsų bajorams.

    Aš nusprendžiau išvykti, kai sutikau einančio link manęs žmogaus žvilgsnį. Jis griežtai pažvelgė man į akis. Jis buvo apsirengęs baltai su raudona skraiste grakščiai permesta per vieną petį. Tai galėjo būti tik kaimo senatorius. Ar jis žinojo mano paslaptį? Sulaikiau savo kvėpavimą, kai jis pro mane praėjo. Jis nežinojo. Tačiau aš iš karto suvokiau galimą situacijos vertę, todėl pradėjau jį sekti. Jis įžengė į kitą didžiulį pastatą su dviem aukštais ir vynuogynais, augančiais iš šonų, rodydamas į puošnią baliustradą. Prasmukau iki vienos iš sienų angų ir pradėjau klausytis.


    Senatorius nekantriai kalbėjo su kitu vyru. Šis vyras turėjo stiprų akcentą ir vadino senatorių Gnaeusu Titianusu. Gera žinoti. Jie skundėsi apie kaimą, esantį netoliese, kurį įkūrė nauji žmonės, neturėję teisės reikalauti sau vietos. Arba taip tik manė romėnai. Pasirodo, šie žmonės buvo išteklių gamybos ekspertai. Senatoriaus balse išgirdau gaidelę pavydo – o tai retai nutinka romėnams. Man tapo aišku – privalau pats aplankyti šiuos žmones. Aš buvau linkęs pabėgti, kai išgirdau senatorių minint jų vardą.

    Jis pavadino juos egiptiečiais.

  • Jo imperatoriškajai didenybei,

    Išvykęs iš Romos kaimo, nedelsdamas pradėjau kelionę pas egiptiečius. Jų kaimas, kaip paaiškėjo, vadinamas Taniu. Grūdų kalvos palaipsniui artėjo prie smėlio kopų. Oras buvo sausas ir saulė degino nenutrūkstamai. Pasipildžiau savo vandens atsargas romėnų gyvenvietėje, bet jos netrukus ėmė sekti ir vėl.

    Nenetas ištikimai mane lydėjo. Jis ne kartą mane įspėjo apie klaidingus vaizdus horizonte, kuriuos aš klaidingai palaikydavau kaimais. Kai pagaliau pamačiau dideles mėlynas vėliavėles, o ir Nenetas nesiginčijo, man pagaliau palengvėjo. Iš tolo buvo matyti keli dideli cilindriniai pastatai su plokščiais stogais, aukštesni nei dauguma man žinomų pastatų. Jie buvo pastatyti iš purvo plytelių, bet su smulkiomis briaunomis, pagamintomis iš mėlynojo akmens. Intriguojantis simbolis puošė kiekvieno pastato priekį.





    Aš vaikštinėjau pro grūdų laukus link kaimo vartų. Nors buvo vidurdienis, daugelis kaimo gyventojų nepertraukiamai dirbo per patį karštį. Aš jau seniai užsivilkau savo egiptietišką aprangą, nes tai buvo vienintelis tinkamas pasirinkimas šiuo oru. Norėjau atrodyti kaip galingas žmogus, kad nė vienas iš sargybinių su manimi nesiginčytų. Kai aukštai iškelta galva ir rimtu žvilgsniu aš ėjau pro sargybinius į kaimą. Jie tapo įsitempę, bet netinkamas žodis dabar vėliau gali kainuoti jiems liežuvį.

    Aš jau tai įtariau, bet dabar aš žinojau egiptiečių paslaptį. Nors romėnai buvo sunkiai dirbantys, jie labai vertino ir savo pertraukas. Bet niekad nemačiau, kad žmonėms būtų sunkiau nei čia. Darbininkai prakaitavo ir stipriai kvėpavo. Ir net tie, kurie tempė sunkiausias plytas, niekada nesustojo pailsėti. Mano dėmesį atkreipė tikrai puikus pastatas. Jis transportavo vandenį į visą kaimą per gudriai įtaisytus vamzdžius. Šalia vamzdžių buvo žalių dėmelių, nešančių gyvybę į kitu atveju nevaisingą žemę.




    Sužavėtas, aš tęsiau savo kelionę. Tarp didžiųjų cilindrinių konstrukcijų buvo mažesnis stačiakampis pastatas su aukštu kaminu. Duonos kepalai buvo aušinami ant medinio stalviršio. Skaunaudamas šviežią užkandį atėjau į vieną iš didingiausių kaimo pastatų. Jis turėjo du aukštus ir buvo pastatytas ne tik iš purvo plytų, bet ir tvirto kalkakmenio. Jas sudarė daugybė kruopščiai sukonstruotų elementų ir jo kraštai buvo puošti mėlynu akmeniu. Tai buvo akivaizdžiai svarbus pastatas. Turėjau pažvelgti į vidų.

    Turėdamas omenyje, kad visi dirba, tikėjausi, kad namas bus tuščias. Tykiai užlipau į vieną jo įėjimų. Kambarys buvo tamsus ir šaltas. Ant sienų kabėjo daugybė ginklų. Tačiau mane labiau sudomino ritiniai išdėlioti ant šalia manęs esančio stalo. Juose radau svetimo kaimo brėžinius ir keletą didelių vežimėlių, kuriais būtų galima pervežti išteklius, eskizų. Egiptiečiai tikrai neturėjo tokių įrenginių. Iš antro aukšto išgirdau triukšmą. Turėjau pajudėti. Dar kartą pažiūrėjau, ar galėčiau sužinoti šio kaimo pavadinimą. Pavyko – Teutoburgas. Nuspręsta.

    Mano kita kelionė – aplankyti germanus.


  • Jo imperatoriškajai didenybei,

    Po sėkmingo egiptiečių infiltravimo, išsiruošiau į Teutoburgą. Didžiąją kelionės laiką praleidau dideliame miške, kuris, rodės, niekada nesibaigs. Naktys buvo šaltos, bet iš kailio ir odos pasiūti germanų drabužiai neleido man sušalti. Aukšti, amžinai žaliuojantys medžiai kreipė žvilgsnį į giedrą žvaigždėtą dangų, padėjusį man orientuotis, kol Nenet miegojo man ant peties. Po trumpo atokvėpio, pasiekiau Teutoburgą. Rytinė migla apsupo mane.

    Pirmas dalykas, atkreipęs mano dėmesį – šviežių apynių kvapas. Įdomu. Netoli nuo manęs, keli vyrai kapojo medieną. Jie lengvai pakeldavo rąstus, nelyg jie būtų plunksniniai, ir nešė juos į gyvenvietę. Priartėjau prie medkirčių stovyklos ir kilstelėjau vieną iš mažesnių rąstų – jis tikrai nebuvo padarytas iš plunksnų. Tačiau su juo galėjau ramiai patekti į gyvenvietę. Pasiekus vartus atrodė, kad apsauginiams aš visiškai nerūpėjau. Jie žaidė kortomis ir gėrė užpilą, kuris kvepėjo žolelėmis ir citrusais. Labai įdomu.

    Patekau į gyvenvietę ir supratau, kad viskas, išskyrus gyvenvietę juosiančią purvo sieną, buvo pagaminta iš medžio. Apsidairęs aplink supratau, iš kur sklido kvapas. Ten buvo medinė trobelė, su šalia jos stovinčia beveik tokio paties dydžio statine. Statinė vamzdžiu buvo sujungta su dviem ilgais, cilindro formos daiktais. Už pastato buvo kelios mažesnės statinės. Viena iš jų buvo atidaryta, o germanai godžiai pildėsi savo puodelius skysčiu, laikomu viduje. Atrodė, kad jis suteikia stiprybės, bet kartu ir keistą humoro jausmą.




    Praėjau pro šalį ir gurkštelėjau pats. Skonis buvo kartus, tačiau sušildė man skruostus. Kaip ten bebūtų, aš čia buvau tam, kad išaiškinčiau kitą paslaptį: tuos didelius vežimus, kuriuos nupiešė egiptiečiai. Todėl tęsiau savo paieškas, kol priėjau dviejų aukštų pastatą su palapine. Toje palapinėje buvo medinis vežimas, kuriame galėjo tilpti trys žmonės. Tai buvo puikus medžio dirbinys. Netoli nuo ten buvo kelios mažos palapinės, pastatytos visai viena prie kitos, kuriose buvo vertingi dalykai: daržovės, avys, duona ir net papuošalai. Panašu, germanams patinka prekyba.

    Pasižymėjęs viską, ką iki šiol mačiau, pasiėmiau duonos ir tęsiau kelionę. Didelis pastatas žymėjo miesto centrą. Kaip ir dauguma čia esančių pastatų, jis turėjo šlaitinį stogą. Visgi šis buvo kitoks. Daug mažų stogelių buvo pritvirtinta ant didesniųjų, taip pažymint kelias skirtingas pastato dalis. Greičiausiai, jis buvo naudojamas įvairiems tikslams. Ant durų buvo didelis mėlynas simbolis. Priėjau arčiau, kad galėčiau jį patyrinėti. Tuomet ir išgirdau karo šūksnius.

    Raiti kariai atsirado iš niekur. Vyrai nušoko žemyn ir ėmė reiduoti miestą. Kai kurie jau spėjo grįžti su pilnais krepšiais grobio iki germans suprantant, kas juos užpuolė. Jų greitis buvo neįtikėtinas. Du kariai pažvelgė į mane ir palinksėjo vienas kitam. Nežinau, ar jie su kažkuo mane sumaišė, ar žinojo, kad aš čia nepritampu. Tačiau prieš man spėjant ką nors pagalvoti, jie mane užgulė, surišo rankas, užsimetė ant arklio ir mes nujojome.

    Jojome kurį laiką. Kai atvykome, mane be žodžių įmetė į kalėjimo celę. Jie peržiūrėjo mano krepšį, bet bent jau negalėjo perskaityti mano dienoraščio. Naktį, Nenet grįžo pas mane ir snapu kapojo grandines tol, kol mano rankos pagaliau buvo laisvos. Šiuo metu rašau jums su baime, kad šis laiškas gali būti paskutinis. Prašau pranešti mano žmonai ir dukrai, kad mūsų imperijos labui dariau viską, ką sugebėjau.


  • Jo imperatoriškajai didenybei,

    Praėjo jau savaitė kalėjime. Kasdien gaudavau duonos ir vandens, bet mano prašymai nebuvo išgirsti. Nenet dažnai mane lankė, kartais atnešdavo riešutų arba vynuogių. Mano celė buvo maža. Ištisas dienas ir naktis aš žiūrėjau į vienintelį išėjimą ir laukiau. Ir stebėjau. Jau išsiaiškinau, kad mano grobėjai – Galai, o aš buvau jų gyvenvietėje, pavadinimu Seltika. Tai buvo intriguojanti vieta. Mačiau namą, dviejų aukštų, pastatytą iš akmens ir sustiprintą mediena. Stogas buvo padarytas iš šiaudų. Namo kieme buvo keli dideli uolienos gabalai, ir amatininkas iš jų išmušinėjo biustus bei kitus objektus ir skulptūras.

    Iš savo celės galėjau matyti dar vieną statinį. Jis buvo apvalus, šiaudiniu stogu ir turėjo kaminą. Atvira erdvė priešais pastatą buvo atskirta siena. Daugybė smulkių daiktų mėtėsi aplink – pjūklai, virvės, metalinės grandinės. Galai man pasirodė kaip labai darbštūs akmens apdailininkai. Taip pat atrodė, kad jie nuolat jaudinasi dėl pašalinių.

    Kartais pro mano langą praeidavo sargyba. Vienas iš jų vis dar tebeturėjo mano krepšį su daiktais. Man reikėjo atsiimti savo dienoraštį. Vieną rytą, kai man buvo patiekiama duona ir vanduo, per langą papūtė lengvas vėjas. Su vėju atkeliavo ir siaubingi šūksniai apie invaziją. Vyras priešais mane numetė lėkšte ir išbėgo laukan. Durys buvo paliktos atviros. Nors tai ir atrodė kaip dovana iš dausų, tuo pat metu supratau, kad ji gali nuvesti į dar blogesnį likimą. Iš lėto nuėjau į savo celės kraštą ir atsargiai pažvelgiau už kampo. Nebuvo nieko matyti. Tik durys, vedančios į kiemą.



    Priėjau prie durų ir atidariau jas. Visas miestas buvo įsiaudrinęs. Strateginėse vietose buvo paspęsti spąstai. Maži akmenų deriniai ant žemės buvo išformuoti, kad atvertų slėptuves vertingiems daiktas. Resursai buvo greitai ten sumesti. Pastebėjau karį, nešantį mano krepšį. Iškart pradėjau jį sekti, bet žmonės, lakstantys visomis kryptimis, labai tai apsunkino. Kažkas mane pastūmė. Kol atsistojau, iš akių pamečiau savo taikinį. Nenet kranktelėjo. Jis sekė jį ore.

    Nuskubėjau pro palapinių sąstatą. Pasirodė kariai, besiginkluojantys ietimis ir skydais, kurie buvo ten sudėti. Jų vadas, aukštas, su išraiškingais ūsais, šaukė kitus. Kariai ant arklių jojo pro šalį. Nerimavau, kad būsiu pastebėtas, bet visi žiūrėjo pirmyn mirtinai rimtais žvilgsniais. Priėjau prie didelio atviro ploto, kur rinkosi dauguma karių. Pagaliau vėl pamačiau ieškotą vyriškį. Tačiau jis nebeturėjo mano krepšio.

    Atsilikau ir ėmiau ieškoti savo daiktų aplink, kai išgirdau šūksnius, pranešančius apie priešo atvykimą. Užsieniečiai. Visa armija raitelių. Galų vadas išsakė paskutinę savo komandą. Visi turėjo pasirengti smūgiuoti.

    Atvyko hunai.


  • Jo imperatoriškajai didenybei,

    Hunai atvyko į Seltiką ir su savimi atsinešė terorą. Gyvenvietės vartai buvo išlaužti ir pro juos pasipylė nesibaigiantis raitų karių būrys. Skydai lūžo, spąstai užsidarė, kariai šaukė. Po kelių chaoso minučių, kova buvo baigta ir pergalingai nusiteikę hunai ėmė plėšti miestą. Nenuleidau akių nuo savo daiktų. Greitai viskas nurims ir galėsiu išvykti iš čia.

    Grupelė karių patraukė link mano krepšio ir jį apieškojo. Jie atvertė dienoraštį, sustojo, ir ėmė dairytis. Jie stabtelėjo, kai jų akys pasiekė mano slėptuvės kryptį. Išsigandęs, aš sustingau. Po kelių sekundžių jie susižvalgė ir padėjo dienoraštį atgal į krepšį. Jų elgsenoje buvo kažkas itin keisto. Bandžiau klausytis jų pokalbio, bet jie buvo per toli. Jiems belipant ant arklių ir ruošiantis išvykti, man pasirodė, kad išgirdau minint vieną vardą: Gnaeus Titianus. Neabejotinai, klystu.

    Vieną arklį jie paliko. Keista. Ar tai buvo spąstai, ar ne – privalėjau juos sekti. Apsirengiau hunų apranga, užlipau ant arklio ir išjojau pro sugriuvusius Seltikos vartus. Prie manęs prisijungė būrys karių. Bandžiau įsilieti, bet kažkodėl jie visiškai nekreipė į mane dėmesio. Jie dainavo ir laidė džiaugsmo šūksnius, švęsdami sėkmingą puolimą. Kai kurie abiejomis kojomis stovėjo ant savo arklių nugarų ir jodami net truputėlį pašoko.

    Jojome per tuščius slėnius ir pievas link Askuzai – hunų namų. Man buvo sunku išlaikyti savo kompanijos tempą – jie joti išmoko turbūt greičiau nei vaikščioti! Nenet mane sekė per atstumą. Turbūt bijojo mirtinų šaudymo iš lanko įgūdžių, kuriuos kiek anksčiau pademonstravo hunai. Iš tolo jau matėsi gyvenvietė, nes pakeliui nebuvo nieko, kas ją užstotų. Atrodė, kad ši vieta sukurta taip, kad viską būtų galima pasiekti raitam. Tačiau manęs šiame regione neapleido neįprastas jausmas. Ore tvyrojo kažkas keisto...


    Mes prajojome pro vartus pavojingu greičiu ir sulėtinome tik pasiekę plačią, atvirą aikštę gyvenvietės centre. Pajėgos, dalyvavusios reide, rinkosi čia. Priešais mus buvo statula, vaizduojanti hunų karį ant arklio, stovinčio ant užpakalinių kojų, o pats karys buvo mandagiai pasilenkęs. Hunai džiūgavo ir dalijosi puolimo istorijomis, viena už kitą drąsesnėmis ir sunkiau įtikėtinomis. Pastebėjau, kad Nenet suko ratus aplink kitą gyvenvietės kampą.

    Nulipau nuo arklio ir nuėjau Nenet kryptimi. Čia beveik nebuvo įprastinių namų, bet aš praėjau pro daugybę palapinių. Iš didelio, atvirai stovinčio kamino rūko dūmai, visai šalia medinės trobelės su veltinio stogu. Hameris ir priekalas, kartu su kitais ginklais ir šarvais buvo sudėti aplink.

    Netoliese buvo girdėti triukšmas. Praėjau pro pastogę, kur keli arkliai valgė šviežią žolę ir ilsėjosi. Pastogė turėjo du stogus – vieną medinį ir vieną veltinio. Šienas buvo laikomas atskiroje dalyje. Buvo išties keista matyti arklius be hunų jojikų ant nugarų. Judėjau link Nenet. Jis skrido virš nemažo pastato. Pastatas stovėjo ant medinių ramsčių, jo sienos buvo pagamintos iš kieto plaušo, o stogas – veltinio. Nuėjau link įėjimo angos tarp dviejų degančių dubenų, ir įžengiau vidun. Atsidūriau erdviame, apvaliame kambaryje.

    Čia sėdėjo senatorius, Gnaeus Titianus. Prieš kilsteldamas akis, kad pasitiktų mane, jis tyrinėjo mano dienoraštį. Šypsena atsirado jo veide. Tada jis pradėjo kalbėti. Jis sakė man žinantis, kas aš esu. Ir kad per tuos 10 metų, kai manęs nebuvo, pasaulis visiškai pasikeitė.